Houses of Air/Oro namai
Bubbles as fragile shelters for the inner child/ Burbulai kaip trapūs vidinio vaiko namai

EN: Houses of Air

This project was born from watching people: how they move, look, react, how each behaves in their own way, as if following rules known only to them. Behind every such gesture lies an inner world. At its centre lives an inner child. The one who still wonders, still plays, still dreams. To protect it, we build it a house of air: a bubble made of thoughts, emotions, experiences and memories. Its walls are transparent, so it seems we are open. But can anyone truly step inside and feel what we feel?

A house of air protects, yet it is fragile. A single touch, and it bursts. What are we protecting our inner child from? And what remains when the house is gone: loss, or freedom? And then another bubble appears, and you realise you are not the only one guarding your inner self. Every passer-by lives in their own house of air. How many of them pass us by every day without our ever noticing?


LT: Oro namai

Šis projektas gimė stebint žmones: kaip jie juda, žiūri, reaguoja, kaip kiekvienas elgiasi savaip, tarsi vadovautųsi tik jam vienam žinomomis taisyklėmis. Už kiekvieno tokio judesio slypi vidinis pasaulis. Jo centre gyvena vidinis vaikas. Tas, kuris vis dar stebisi, žaidžia ir svajoja. Kad jį apsaugotume, statome jam namus iš oro: burbulą iš minčių, emocijų, išgyvenimų ir prisiminimų. Jų sienos permatomos, todėl atrodo, kad esame atviri. Bet ar kas nors iš tiesų gali įžengti vidun ir pajusti tai, ką jaučiame mes?

Oro namai saugo, bet yra trapūs. Pakanka vieno prisilietimo, ir jie sprogsta. Nuo ko mes saugome savo vidinį vaiką? Ir kas lieka, kai namai išnyksta: praradimas ar laisvė? Ir tada pasirodo kitas burbulas, ir supranti, kad ne tik tu saugai savo vidų. Kiekvienas praeivis gyvena savo oro namuose. Kiek jų praeina pro mus kasdien, mums jų net nepastebint?