Woman Warrior
A Virtual Exhibition by Ieva Mizgeraite
EN: Woman Warrior — a triptych
I am a Warrior. Not as a metaphor — as a lived reality. Every day I have fought in the world outside: for truth, for my values, against people who hide behind masks. But every external battle came at an internal cost — anger, self-doubt, dilemmas that quietly became walls.
I call this project a triptych. Not because of the number of images. A triptych — because of three layers: three inner states, three encounters with anger, three distinct series that together form a single journey. The form follows the content, not the other way around.
This triptych did not arrive quickly. It matured over a month and a half — slowly, as every genuine inner process must. Together with co-creators Aleksandra Sokolova and Martynas Žakevičius, we found a place that became our collective creative heart: Belmontas, in Vilnius. Over the course of that month, nature transformed itself — in one location, at different moments, it offered us colours, light, and atmosphere that could not have been planned or predicted. That shifting nature is not merely a backdrop. It is a metaphor. Honest, authentic, uncontrollable. Much like the inner world itself.
For me, this was also a series of firsts. The first time I worked as a photographer in nature — navigating its technical demands, its unpredictability, its insistence that you surrender control. And the first time I placed myself inside my own project — not only seeing through the lens, but feeling with my heart and body. It was both exposing and liberating.
In the first series, she meets her anger. She approaches it carefully, the way one approaches something wild — trying to understand, to tame. It demands courage: to remove the protective mask, to look anger in the eye. Not to run. To witness.
In the second series, that same anger takes on a form — it becomes a man, a stranger who is also familiar. Their encounter unfolds through body language, movement, the katana. This is not war — it is a dialogue with what we have long been running from. Powerful, unavoidable, necessary.
The third series is me. The woman in whom all of this inner world still burns. But now she knows how to speak with it. How to receive it. The warrior genes have not disappeared — but the fight has changed. Only understanding. Only the embrace — of her inner enemy, of her inner child.
From all that slow maturation, technical challenge, first experiences, and deep moments — these frames were born. Each one is not simply a photograph. It is a moment that was lived.
— Ieva Mizgeraite, Vilnius
Dedicated to all women.
LT: Moteris Karė - Triptikas
Esu Karė. Ne metafora — tikrovė. Kasdien kovojau su išoriniu pasauliu: už teisybę, savo vertybes, prieš žmones-kaukes, kurie slepia tikrąjį veidą. Bet kiekviena išorinė kova atnešdavo kainą viduje — pyktį, abejonę savimi, dilemas, kurios ilgainiui tapo sienomis.
Ši projektą vadinu triptiku. Jį taip vadinu ne dėl nuotraukų skaičiaus. Triptiku — dėl trijų sluoksnių: trijų vidinių būsenų, trijų susitikimų su pykčiu, trijų skirtingų serijų, kurios kartu sudaro vieną kelionę. Forma seka turinį, o ne atvirkščiai.
Šis triptikias gimė ne per naktį. Jis brendęs pusantro mėnesio — lėtai, kaip ir kiekvienas tikras vidinis procesas. Kartu su bendrakūriais Aleksandra Sokolova ir Martynu Žakevičiumi suradome erdvę, kuri tapo mūsų visų kūrybine širdimi: Belmontas, Vilniuje. Gamta per tą mėnesį keitėsi pati — vienoje vietoje, skirtingomis akimirkomis, ji dovanojo mums spalvas, šviesas ir nuotaikas, kurių nebuvo įmanoma suplanuoti. Ta kintanti gamta nėra tik fonas — ji yra metafora. Tikra, autentiška, nekontroliuojama. Lygiai kaip vidinis pasaulis.
Man tai buvo pirmoji patirtis fotografuoti gamtoje — su visais jos techniniais iššūkiais, nenuspėjamumu, reikalavimu prisitaikyti ir atleisti kontrolę. Ir pirmoji patirtis pačiai dalyvauti savo projekte — ne tik matyti per objektyvą, bet jausti širdimi ir kūnu. Tai buvo pažeidžiama ir išlaisvinanti patirtis vienu metu.
Pirmoje serijoje moteris susitinka su savo pykčiu. Priartėja prie jo atsargiai, kaip prie laukinio — bando suprasti, prijaukinti. Tai reikalauja drąsos: nuimti apsauginę kaukę, pažvelgti pykčiui į akis. Ne bėgti. Žiūrėti.
Antroje serijoje tas pats pyktis įgyja pavidalą — jis tampa vyru, svetimu, bet pažįstamu. Jų susitikimas vyksta kūno kalba, judesiu, katana. Tai ne karas — tai dialogas su tuo, nuo ko ilgai bėgome. Stiprus, neišvengiamas, būtinas.
Trečia serija — tai aš. Moteris, kurioje kunkuliuoja visas tas vidinis pasaulis. Tik dabar ji jau moka su juo kalbėtis. Moka priimti. Kovos genai niekur nedingo — bet kova tapo kitokia. Su supratimu. Su apkabinimu — savo vidinio priešo, savo vidinio vaiko.
Iš viso to brendimo, techninių iššūkių, pirmų kartų ir gilių akimirkų — gimė šie kadrai. Kiekvienas jų — ne tik nuotrauka. Tai išgyventas momentas.
— Ieva Mizgeraite, Vilnius
Skiriama visoms moterims.
Between Inner Darkneses/
Tarp Vidinių Tamsų
EN: She stood between two darknesses: the one she knew, and the one she had not yet met. She did not run. She approached — as one approaches a silence that has long been waiting — and let it be. Anger became not an enemy — but a part of her.
LT: Ji stovėjo tarp dviejų tamsų: pažįstamos ir dar nepažintos. Ji nepabėgo. Ji priartėjo — kaip prie tylėjusio pykčio, kuris laukė — ir leido jai būti. Pyktis tapo ne priešu — o dalimi jos.
Stranger. Familiar. / Svetimas. Pažįstamas.
EN: He came from within — which is why he seemed a stranger. Anger took on a form: a body, a movement, a gaze. Every inner battle had fed it. This was not war — it was the first real conversation with what she had been running from.
LT: Jis atėjo iš vidaus — todėl atrodė svetimas. Pyktis įgavo pavidalą: kūną, judesį, žvilgsnį. Kiekviena vidinė kova jį maitino. Tai nebuvo karas — tai buvo pirmasis tikras pokalbis su tuo, nuo ko ji bėgo.
Woman Warrior / Moteris Karė
EN: She knows who she is. Inner battles do not ask permission — they rise, they burn, they make her doubt. Anger stays the longest — quiet, persistent, turned inward. But she has learned to carry it — not as a burden, but as a part of who she is.
LT: Ji žino, kas ji yra. Vidaus kovos neklausia leidimo — jos kyla, dega, verčia abejoti. Pyktis užsilieka ilgiausiai — tylus, atkaklus, nukreiptas į save. Bet ji išmoko jį nešti — ne kaip naštą, o kaip dalį savęs.
Inner Visible
A Virtual Exhibition by Ieva Mizgeraite
EN: There is a world that rarely gets seen.
Not the face she shows at the meeting, or the smile she forces when nothing inside her is smiling. That real face — it is a space that lives deeper — where the girl who still longs to be understood and protected lives alongside the woman who holds everything together. Where beauty is not performance but survival. Where power moves in silence, leaving its mark without a single word spoken.
This exhibition lives in that space.
Here, a woman signs a contract with a system that works against her — because belonging has always come at a price. She puts on a tie — not as her own symbol — but as the language required to be heard. She navigates rooms full of masks, searching for one face that is real. And through all of it she maintains her standard, her quality, her quiet refusal to let go of what she knows herself to be.
The hardest thing is not the weight she carries. It is the moment she finally frees herself from it — draws the line, names the boundary — and discovers that this, more than anything, is where her dignity lives.
These images were made from the inside out. They begin where words end.
Respect and trust are not the backdrop of this work. They are its foundation.
— Ieva Mizgeraite, Vilnius
Dedicated to all women.
LT: Yra pasaulis, kuris retai kada būna matomas.
Ne tas veidas, kurį ji rodo susirinkime, ar šypsena, kurią išspaudžia, nors vidus nesišypso. Tas tikras veidas — tai erdvė, kuri slypi giliau — kur mergaitė, vis dar trokštanti būti suprasta ir apsaugota, gyvena kartu su moterimi, ant kurios pečių laikosi viskas. Kur grožis nėra vaidyba, o išgyvenimas. Kur galia juda tyloje, palikdama pėdsaką be nė vieno ištarto žodžio.
Ši paroda gyvena toje erdvėje.
Čia moteris pasirašo sutartį su sistema, kuri veikia prieš ją — nes priklausymas visada turėjo savo kainą. Ji užsiriša kaklaraištį — ne kaip savo simbolį, o kaip kalbą, reikalingą tam, kad būtų išgirsta. Ji naviguoja kambarius, pilnus kaukių, ieškodama vieno tikro veido. Ir per visa tai ji išlaiko savo standartą, savo kokybę, savo tylų atsisakymą paleisti tai, kuo žino esanti.
Sunkiausia ne našta, kurią ji neša. O momentas, kai pagaliau nuo jos išsivaduoja — brėžia ribą, įvardija — ir atranda, kad būtent čia, labiau nei bet kur kitur, gyvena jos orumas.
Šie vaizdai buvo sukurti iš vidaus į išorę. Jie prasideda ten, kur baigiasi žodžiai.
Pagarba ir pasitikėjimas čia nėra fonas. Jie yra pamatas.
— Ieva Mizgeraite, Vilnius
Skiriama visoms moterims.
The Private Ritual/Privatus ritualas
EN: The beginning — quiet, intimate, internal. This photo leads the viewer into the inner world before any conflict.
LT: Pradžia — tyli, intymi, vidinė. Ši nuotrauka įveda žiūrovą į vidinį pasaulį prieš bet kokį konfliktą.
A descent into oneself/Nusileidimas į save
EN: A descent into oneself. Space, rest or falling — the viewer decides.
LT: Nusileidimas į save. Erdvė, poilsis arba krintimas — žiūrovas pats nusprendžia.
The world of masks/Kaukių pasaulis
EN: The world of social masks. A child without a choice.
LT: Socialinių kaukių pasaulis. Vaikas be pasirinkimo.
Searching for answers/Ji ieško atsakymų
EN: She is searching for answers — in a sea of knowledge, but her face is hidden. A contract with the system.
LT: Ji ieško atsakymų — žinių jūroje, o veidas paslėptas. Kontraktas su sistema.
The tie/ Kaklaraištis
EN: The tie. Power. Between two worlds — looking directly at you.
LT: Kaklaraištis. Galia. Tarp dviejų pasaulių — tiesiogiai žiūri į tave.
Two Worlds, One Line/Du pasauliai viena linija
EN: On one side — the world as it was built. On the other — the world as she inhabits it. The line between them is razor thin.
LT: Vienoje pusėje — pasaulis, koks buvo sukurtas. Kitoje — pasaulis, kuriame ji gyvena. Riba tarp jų — plona kaip skustuvo ašmenys.
Wings/ Sparnai
EN: The finale — liberation, beauty, self-acceptance. Arms raised like bird wings — freedom.
LT: Finalas — išlaisvinimas, grožis, savęs priėmimas. Rankos pakėltos kaip paukščio sparnai — laisvė.
